Šilauogė

Šilauogė priklauso erikinių augalų šeimai (Ericaceae - viržiniai) ir skaičiuoja daugiau nei 450 augalų. Šis kažkada laukinis augalas dabar yra paplitęs visuose kontinentuose. Dėka didelio atsparumo šalčiui šilauogė gyvena netgi Arktinėje Šiaurėje.

Aukštoji šilauogė (ang. American blueberry, highbush blueberry) yra viena iš nedaugelio augalų kilusių iš Šiaurės Amerikos žemyno. Nuo senų senovės šilauoges rinko šių žemių čiabuviai gyventojai. Šviežios uogos buvo maistingu patiekalu, o konservuotos buvo naudojamos kaip priedas prie sriubų ir mėsinių patiekalų. Kaip ir uogos, taip ir šilauogės lapai, ir šaknys buvo naudojami kaip gydymo priemonė. Uogų sultimis buvo gydomi peršalimai, o lapų arbatomis buvo gydomos kraujo ligos.

XVII-ame amžiuje išeiviai iš Anglijos atkeliavo į naująsias žemes ir įkūrė pirmąsias kolonijas. Negalėdami visiškai pasikliauti iš Europos gabenamais maisto produktais, kolonijų gyventojai ėmė kurti fermas ir dirbti žemę. Dėl žemės ir klimato skirtumų europietiški ūkininkavimo būdai ne visada pasiteisino. Dauguma fermų užnyko, o tos kurios išliko pradėjo auginti čionykščius kukurūzus ir naudoti vietinius vaisius, kad papildyti kasdieninį valgiaraštį. Vienu iš svarbiausių vietinių vaisių buvo būtent šilauogė. Per laiką kolonijų gyventojai ėmė naudotis čiabuvių patirtimi ir pagilino savo žinias apie šilauogių rinkimą, džiovinimą ir konservavimą žiemai. Šilauogė tapo svarbiu maistiniu šaltiniu.

XX-o amžiaus pradžioje, Elizabeth White ir Frederick Coville nutarė pabandyti "prisijaukinti" laukinius šilauogių krūmus. Iš šiaurės-rytų JAV laukinių miškų jie selekcijos būdu atrinko geriausius augalus ir po pakartotinų bandymų bei eksperimentų išvedė šilauogės rūšį tinkamą sodinti plantacijose. Dešimtmečių eigoje aukštoji šilauogė tapo taip išgryninta, kad būtų galima išvesti optimalias sodo kultūras charakterizuotinas pageidautinu skoniu, tekstūra, turinčias paklausą tarp betarpiškų ir pramoninių pirkėjų. Dabartinė šilauogė brandina didelias, sultingas, saldžias ir lengvai skintinas uogas.

Aukštoji šilauogė tai daugiametis, lapuotis krūmas. Auga rūgščiuose dirvožemiuose kurių pH 4-5. Krūmas užauga iki 3m aukščio. Pumpurus krauna ūglių viršūnėse ir žydi pavasarį. Žiedus apdulkina bitės ir kiti vabzdžiai. Uogos subręsta po 1,5-3 mėnesių po peržydėjimo, priklausomai nuo rūšies, auginimo technologijos, oro ir pan. Priklausomai nuo sąlygų skiriasi ir derlingumas, kuris kartais siekia net iki 10kg nuo krūmo.

Šilauogių auginimas pirmiausia paplito Jungtinėse Amerikos Valstijose. Europoje pirmosios plantacijos įsikūrė antrame XX amžiaus dešimtmetyje, Olandijoje. Taip pat šioje šalyje atsidarė pirmoji Europoje aukštųjų šilauogių birža. Dabartiniu metu Vokietija yra šalimi kur šilauogių uogų auginama ir suvartojama daugiausiai. Šilauogė pasiekė ir Lenkiją, kur kasmet kuriasi vis naujos aukštųjų šilauogių plantacijos.

Šiais laikais šilauogė tampa vis populiaresnė ir žinoma. Atsižvelgiant į uogų gydomąsias savybes, šilauogė yra vadinama „XXI-o amžiaus uoga“ ir vis didesnė vartotojų grupė siekia jų įsigyti. Pasižyminčios puikiu skoniu šilauogių uogos dar padidina šios uoginės kultūros paklausą ir intensyvina kasmet augantį vartotojų susidomėjimą.